Pradėsiu paaiškindama, kas liaudyje vadinama „prakatu“. Arklininkai puikiai žino šio žargono reikšmę. Taigi, taip vadinami žmonės, kurie ateina kartas nuo karto pajodinėti ir moka už tai pinigus. Dažniausiai taip vadinami tik tie, kas ateina kelis kartus per metus (arba per gyvenimą). Jie nemoka joti ir nesiekia to išmokti, tiesiog pramogauja ir leidžia laisvalaikį. Visgi „prakatu“ kažkurį laiką vadinami ir žmonės, kurie ateina mokinti joti, t.y. „žali raiteliai“. Vietoje negražaus žodžio „prakatas“ vis dažniau skamba žodis pasijodinėtajai. Nors tas žodis irgi keistai skamba, bet vis geriau nei pirmasis.
„Prakatinės“ arklidės arba žirgynai – tokios vietos, kurios užsiima žmonių laisvalaikio paįvairinimu naudojant žirgus, bei mokina pradedančiuosius. Toks yra ir mūsų jojimo klubas.
Žirgai, dirbantys tokiame žirgyne, vadinami: „prakatiniais“, turistiniais, hobi tipo, laisvalaikio mėgėjiško jojimo ir pan. Nors kiekvienas čia įvardintas apibūdinimas turi savo specifinių niuansų, bet jų esmė yra daugmaž panaši, t.y. žirgai ne profesionalams. Tik nereikia galvoti, kad turistiniai žirgai yra laikomi tik turistiniuose žirgynuose. Jų yra ir kitokio tipo žirgynuose ir jojimo sporto klubuose.
Neigiamas „arklinės“ visuomenės požiūris
Labai dažnai parduodamas žirgą žmogus skelbime pabrėžia, kad neatiduos jo į turistinį žirgyną. Yra manoma, kad tokio tipo įstaigose žirgai yra labai kankinami, prižiūrimi neprofesionaliai ir visiškai netinkamai. Jie verčiami dirbti nuo ryto iki vakaro be poilsio, nešioti ant savęs nugaras daužančius naujokus.
Kas formuoja tokį požiūrį? Čia norėčiau paprašyti skaitytojų pakomentuoti savo patirtį, kuri suformavo teigiamą arba neigiamą nuomonę apie laisvalaikio pasijodinėjimu užsiimančias įstaigas.
Negalima neigti fakto, kad yra Lietuvoje nemažai tokių žirgynų, kurie tikrai verti „prakato“ pavadinimo. Tai gali būti kaimo turizmo sodybos, kuriose pagrindinį pelną neša patalpų nuomos, maitinimo paslaugos ir pan., o žirgai yra tiesiog pagražinimas ir papildoma pridėtinė vertė, kuri, beje, suvalgo nemažą dalį pelno. Tokiu atveju visai tikėtina, kad savininkų požiūris į žirgus gali būti kaip į kenkėjus. Tokių vietų šeimininkai tiesiog stokoja kompetencijos, noro ir laiko pokyčiams, kad jų arkliai gautų tai, ko reikia, o pasijodinėtojai galėtų džiaugtis pramoga nežalodami žirgų.
Visgi dažniau internete atsiranda straipsnių ir komentarų apie neprižiūrimus ir varginamus žirgus ne kaimo turizmo sodybose, bet jojimo klubuose (jei taip galima pavadinti tas vietas). Žirgų gyvenimo sąlygos būna tikrai ne kokios, o treniravimo ir jojančiųjų priežiūros išvis nėra. Dėl to kalčiausi visada turėtų likti tik savininkai ir niekas daugiau.
Kodėl taip išeina? Tiesiog tokių „blogų“ vietų šeimininkai prieš įkurdami žirgyną, blogai apskaičiuoja savo pajėgumus. Elementariausiai- iš paskutinių savo pinigų priperka iškarto tiek žirgų, kiek jiems nereikia ir tokių žirgų, kurių nereikia (čia priminsiu, kad blogų žirgų nėra. Būna tik neprofesionaliai tam tikrai veiklai parinkti žirgai.). Ir tie nabagėliai nesugeba net sau pašaro uždirbti. O šeimininkas tikėjosi aukso kalno, nes paties kišenės tuščios. Arba tiesiog žmogus nesugeba sutaupyti uždirbtų pinigų ir leidžia juos savo asmeninėms reikmėms. To pasėkoje žirgai žiemą gyvena pusbadžiu. Pavasarį jiems pradeda šviestis šonkauliai ir stuburas. Ir tokie žirgai būna pakankamai intensyviai jojami ar net dalyvaujantys varžybose. Gerai jei toks žirgynas turi ganyklas ir vasaros metu žirgai gali maitintis žole. Bet čia vėl gi išlenda ne tik geroji, bet ir blogoji pusė. Išbadėję arkliai puola valgyti pavasarinę žolę nejausdami saiko. Ėda kas pakliuvo nesugebėdami atskirti maistui tinkamos žolės nuo netinkamos. Prasideda problemos su skrandžiais ir kiti sveikatos sutrikimai. Savininkui atrodo, kad žirgui yra viskas gerai, bet jis nesusimąsto, kad žala sveikatai duos apie save žinoti ne iš karto bet gal tik po kelių metų. O gal išvis žirgas neparodys jokių išorinių simptomų, bet lėtai ir skausmingai merdės. Visgi net ganyklose žirgai per vasarą nesugeba atstatyti savo normalaus svorio, jeigu sezono metu būna nesaikingai jojami. O juk reikia ne tik atstatyti svorį, bet ir sukaupti kažką žiemai. O kadangi žiemai nieko nesukaupia, tai atlaikyti šaltąjį sezoną būną labai sunku. Ir taip metai po metų arklys atrodo vis blogiau ir blogiau. O kaip jis jaučiasi net neįmanoma įsivaizduoti.
Taip pat galima išgirsti pasakojimų, kaip sezono metu žirgai visą dieną stovi pririšti ir pabalnoti. Taip daroma tam, kad užklydus klientui, nereikėtų iš naujo valyti ir balnoti žirgo. Taip sakant, padidėja „darbo našumas“. O dar geriau būna, kad vos nulipus vienam klientui, ant to paties žirgui sodinamas sekantis. Ir taip visą dieną.
Dar vienas dalykas- jojančiųjų priežiūra tokiose vietose. Kai dirbau ne savo klubuose dažnai girdėdavau iš svečių, kad kai kuriuose vietose užsodina ant arklio ir nieko nepaaiškinę paleidžia joti.
Tai štai, žmogus apsilankęs tokioje įstaigoje formuoja ir atitinkamą nuomonę apie turistinių jojimo klubų būklę. Ir tokia nuomonė lieka labai ilgam.
Tai, turbūt, vienos pagrindinių priežasčių, formuojančių negatyvų požiūrį į pasijodinėjimo vietas.
„Žirgų takas“
Pirmiausiai noriu pasakyti tai, jog žmogus, nusprendęs pradėti savo verslą ir iš to ateityje gyventi, turi investuoti. Visiems verslininkams tai aišku, tik ne arklininkams kažkodėl. Pasakysiu apie save. Pirkom arklius tikrai ne iš paskutinių pinigų. Pradžioje turėjome du ponius ir vieną trakėnų veislės kumelę. Paskui nusipirkom dar viena arklį. O šį rudenį pardavėm vieną ponį. Šiuo metu turime du arklius ir vieną ponį. Ir tiek žirgų mums visiškai užtenka šiai dienai. Dėl to ir pardavėm vieną iš ponių, nes tai papildomos išlaidos, o vaikiukų džiaugsmui tikrai užtenka ir vieno. Kadangi aš noriu, kad mano „versliukas“ po biški klestėtų aš nelinkusi kankinti savo žirgų, nes man reikia jų sveikų. Sveiko proto žirgyno savininkas tą supranta. Netgi atmetus humaniškumą ir atsakomybę prieš gyvybę, lieka pelno klausimas. Jei nuvarysi arklį per 2-3 metus, turėsi pirkti kitą. O tai yra papildomos išlaidos. Kam keisti arklius kas kelis metus, jei galima iškarto parinkti sau tinkančius arklius, juos prižiūrėti ir saugoti, kad jie išdirbtų ilgą laiką.
Kadangi aš esu pirmiausiai žmogus ir arklininkas, o tik paskui verslininkas (kad ir koks menkas dar), tai man mano žirgų gerovė yra pirmoje vietoje. Dažnai atvažiuoja tokių žmonių, kurie pasiprašo išleidžiami joti savarankiškai, be priežiūros. Jei aš nepažįstų žmogaus, aš to neleidžiu. Pirmiausiai tai yra žirgo ir raitelio saugumo klausimas. Aš nenoriu, kad mano žirgai nukentėtų. Jei be priežiūros paliktas net ir mokantys joti asmuo, jis gali visą jam skirta jojimo valandą lakstyti su tuo žirgų, kur papuola. Man nereikia, kad mano žirgai gautų dusulį ar išsisuktų kojas užlėkę ant kokio akmens, duobės ar arimų. Atsisakius priimti tokį žmogų man išeina nuostolis. Bet to nesureikšminu. Toks žmogus gali ieškotis sau kitos pasijodinėjimo vietos. Geriau per pirmą susitikimą su žmogumi, aš jį pavedžiosiu, paleisiu ant kordo ar net laisvai joti aikštelėje, bet su priežiūrą ir su treniravimu. Gal būt toks žmogus paskui nebegrįš pas mane, nes galvos, kad jam labiau patiktų joti po pievas savarankiškai ir lėkti su vėjeliu, bet visai tikėtina, kad toks asmuo po kelių metų sugalvos išmokti joti vardan savo sveikatos, hobio ar dar kažko ir jis sugrįš pas mane, nes žinos, kad čia bus treniruojamas ir mokomas.
Mūsų žirgų laikymo sąlygos ir krūviai
Žiemos metu mūsų žirgai gyvena tikrai ne 5 žvaigždučių žirgyne. Pradžiai mes tiesiog sutvarkėm ir tinkamai įrengėme vieną iš senų ūkinių pastatų. Ten yra erdvūs ir švarūs gardai. Nėra didelių skersvėjų. Jie šeriami, girdomi ir prižiūrimi taip, kaip priklauso. 2011 metais turėjome šiokių tokių bėdų su pašarais, bet jos išsisprendė labai greitai. Labai esame dėkingi kaimynystėje esančiam žirgynui ir jo savininkams už parduotus grūdus.
Tų metų vasarą nusprendėme sumažinti kitų gyvūnų skaičių, kad sumažėtų laikymo išlaidos, o sutaupytus pinigus galėtume nukreipti tik žirgams. Ir šią žiemą turime užtektinai pašaro. Viską perkamės iškart dideliais kiekiais, kad užtektų visai žiemai ir paskui nereikėtų ieškoti, kur pirkti. Dar kol kas žirgai neuždirba pilnai savo išlaikymui, bet, kaip sakiau, pirkom juos ne iš paskutinių pinigų ir viską gerai apgalvojom bei apskaičiavom. Jų išlaikymui dar tenka traukti pinigus iš savo kišenės. Bet tai yra visiškai normalu.
Žirgams reguliariai tvarkomos kanopos. Kadangi išmokau pati jas tvarkyti (nors ir ne profesionaliai), tai tuo klausimu esu nepriklausoma nuo pinigų ir kalvio. Reguliariai paduodami ir vaistai nuo kirminų. Vasaros metu žirgai gyvena didelėje ganykloje. Šiemet šiek tiek perdarėme aptvarą. Ganykloje yra laisvas priėjimas prie vandens telkinio, visada padėta druska. Maža to, netoliese gyvena tokia maloni babulytė, kuri ateina rudenį ar pavasarį ir surenka visus arklių kakus iš ganyklų :D Braškėms...
Jau minėjau trakėnų veislės kumelė vardu Technika. Jai šiemet yra jau 21 metai. Tai garbaus amžiaus žirgas. Kai ją parsivežėm ji jau turėjo problemų su vieną užpakalinę koją. Taip pat po pirmos žiemos pas mus, pasirodė, kad dar ir ne viskas gerai su virškinimu, nes neteko daug svorio. Ši žiema yra jai jau trečia pas mus. Šiuo metu jos svoris yra normalus. Ir mes tuo džiaugiamės. Gal būt ji turėjo skrandžio opą ir gal būt jau situacija geresnė, nes jau 3 metai kartu su pašaru gauna linų sėmenų nuoviro. Gal būt jai yra problemos su skydliauke. Dėl to gauna druskos su jodu, o vasaros metu kiek įmanoma ilgiau laikoma lauke. Kad ir kas būtų, ji jau atrodo neblogai.
Su jos koja yra kitos bėdos. Bet pastebėjom, kad jei ji gauna kasdienį nedidelį darbo krūvį, šlubavimas dingsta. Žmonės gali nesuprasti, kodėl mes šlubuojantį žirgą balnojame ir jojame. Dėl to ir jojame, kad sumažintume jos šlubavimą. Jai dedamas mažesnis ir lengvesnis balnas, bei parenkami lengvi, nedideli raiteliai. Balno padėtis koreguojama su tam tikrom pagalbinėm priemonėm. Maža to, jojimo vietoje išrenku tokią vietą, kad jai būtų lengviau bėgti. Šiaip ji yra labai energinga kumelė. Per dieną dirba ne daugiau 1 karto. Taip pat jai reikalingas kasdienis krūvis, kad neprarastų raumenų. Žiemos metu raumenys šildo žirgą nemažiau nei lašiniai.
Turime ir sunkiojo tipo arklį - Liuksą. Tik ūkio darbų jis nedirba. Jis yra jojamas. Jis yra sveikas, tad ir krūvis būna didesnis. Kadangi pas mus nėra didelio lankytojų srauto, tai darbą paskirstau taip, kad jam būtų lengviau. Dažniausiai abonementininkus paskirstau taip, kad vienas jotų ryte, o kitas vakare. Ir taip, kad per pirmą kartą ateitų tas, kuris daugiau žingsniuoja arba biški riščiuoja ant kordo, o kitas gali būti jau ir pajėgesnis.
Sunkiau būna su vienkartiniais lankytojais. Tačiau vis tiek užrašau tokiai valandai, kad tarp pirmo ir antro jojimo būtų nemažiau 1 valandos pertraukos (čia jau be balnojimo ir nubalnojimo). Na ir, aišku, nebūna šiam arkliui daugiau nei 2 jojimai per dieną.
Visi raiteliai abu žirgus joja su mano priežiūra. Nuolatiniams besimokantiems joti yra paaiškinta, kad negalima visą valandą riščiuoti arba zovaduoti. Aš reguliuoju treniruotės eigą. Vienkartiniams pramogautojams tiesiog sakau, kada žingsniuoti, kada jau galima šiek tiek pariščiuoti. Taip pat atsižvelgiu į tai, ar žirgas jau buvo dirbęs tą dieną, ar ne.
Tiesiog mano supratimas yra toks: jei aš neturiu tinkamo lankytojų srauto, man nėra reikalo didinti žirgų skaičiaus. Kitaip tariant iš verslumo pusės, kol šitie 3 pilnai negalės savęs išlaikyti dirbdami saikingą darbą, tol papildomi žirgai bus tik našta kišenei. Užtektų tiek, kad kiekvienas dabartinis žirgas išeitų kasdien į darbą po vieną kartą (įskaitant ir žiemos laikotarpį), t.y. 3 jojimai per dieną (kiekvienam po vieną). Kad pasiektume tokio rezultato, reikės dar labai pasistengti. Be to, neturėdami maniežo, mes esame priklausomi nuo oro sąlygų. Štai tame ir yra visas verslo įdomumas. Kaip išlaikyti žirgus sveikus, bei gauti maksimalų pelną. Kadangi aš esu pati sau vadas, aš galiu laisvai žaisti su kainomis, akcijomis ir kitokiais viliojimo būdais. Kaip arklininkas aš irgi turiu erdvės darbui ir mąstymui. Visgi, arklys ne mašina. Kiekvienas turi savo unikalų charakterį. Ir mano tikslas yra ištreniruoti žirgą taip, kad jis tiktų pradedantiesiems raiteliams, bet tuo pačiu nesulaužiant jo charakterio ir neužgesinant ugnelės akyse :)
Pabaigai norėčiau pasakyti, kad ne visos „nesportinės“ jojimo įstaigos kankina žirgus vardan pinigų. Ir ne visi savininkai žiūri į juos, vien tik kaip į darbo instrumentą. Tikrai yra labai labai daug tvarkingų ir atsakingų klubų. Reikia nepamiršti taip pat, kad klubų šeimininkai dažnai yra tos srities specialistai ir kokybiškas darbas su turimais žirgais bei raiteliais jiems yra tobulėjimo ir asmeninio augimo tikslas. Ne visi siekia tik pinigų, bet dažniausiai tai yra noras skatinti žmonių domėjimąsi žirgais bei jojimu, o taip pat ir neformalus visuomenės švietimas tais klausimais.
Taip kad, jei tiesiog vieną kartą pakliuvot į „baisųjį“ žirgyną, nenusivilkite. Bandykite ieškotis jaukios ir atsakingos įstaigos. Ir jūs tikrai surasite. Žirgynų yra tikrai nemažai, daugiau nei įsivaizduojate. Yra viskių privačių arklidėlių, kurių savininkai tiesiog laiko vieną ar kelis žirgus savo malonumui, juos myli ir puoselėja, kuriose žmonės su mielu noru jums viską aprodys bei paaiškins.
Pagarbiai,
Ženia :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą