Jojimas, smegenys ir virpesiai

Nuotrauka pasiskolinta iš: http://www.ve.lt/naujienos/laisvalaikis/ivairybes/musu-smegenys-mazeja-ar-tampame-kvailesni-533309/

 Šiandien yra rugsėjo 21 diena. Laikrodis rodo 2:05 nakties. O gal reikia sakyti ryto. Užplūdo įkvėpimas. Jo pražiopsoti negaliu, nes ryte jau neprisiversiu rašyti. O ir mintys gali negrįžtamai išskristi į Visatą.

 Šį straipsnį paskatino parašyti viena labai atkakli raitelė. Aš jos gyvai nepažįstu. Ji yra vieno „arklinio“ forumo lankytoja. Pradedanti raitelė, neseniai laimėjusi vienas iš Lietuvos žirgynuose rengimas rudens pradedančiųjų varžybas.

 Straipsnis skirtas mąstantiems žmonėms. Tiksliau, tiems raiteliams, kurie gyvena žirgais ir jojimu. Jei jūs po jojimo treniruotės tiesiog išeinate namo ir daugiau nebeprisimenate žirgyno iki sekančios treniruotės- straipsnis ne jums. Taip pat, jei galvojate, kad jūsų jojimo treniruotė yra tik pasijodinėjimas ant nepaklusnių, užsispyrusių kanopinių, toliau galite neskaityti.

 Problema iškilo tokia. Raitelė sako, kad kuo daugiau joja, tuo darosi blogiau ir blogiau. Sakanti, kad netobulėja, bet regresuoja kuo toliau, tuo labiau.

 Brangioji raitelė, tai, kad tu suvoki, jog kuo daugiau mokaisi, tuo daugiau klausimų atsiranda, yra pats svarbiausias žmogaus tobulėjimo rodiklis. Visada ir visose srityse būna taip. Kitaip sakant, „kuo toliau į mišką, tuo baisiau darosi“. Galu gale, net jei tu domiesi kažkokiom Pasaulio, Žemės, Saulės atsiradimo ir gyvavimo teorijom, tau kils įvairiausių klausimų, į kuriuos ieškosi atsakymo. Kai surasi, atsiras dar daugiau klausimų. Ir taip be galo, be krašto.

 Žmogus nustoja tobulėti tada, kai užmiega ant laurų. Yra raitelių, kurie po kelių laimėtų varžybų įsivaizduoja viską mokantys, o klaidas daro žirgas ir tik jis yra blogas, nepaklusnus. Dar juokingiau būna, kai pradedama girtis savo metiniu stažu. Raiteliai leidžia sau galvoti, kad prajoję 10 metų, jie viską moka ir susitvarkytų su bet kokiu arkliu. Pasaulyje virš milijardo arklių ir kiekvienas su savo charakteriu. Abejoju, kad su kiekvienu susitvarkytų, net jei tai būtų fiziškai įmanoma. Net toks žinomas raitelis, kaip Dž. Filisas rašo, kad eržilus jis kastruoja, todėl kad.., kumelės jam netinka, todėl kad. Ar profesionaliems raiteliams-sportininkams nebūna taip, kad žirgas neklauso, atsisako šokti, judėti į priekį ir pan.? Būna. Ir net per varžybas tokių dalykų nutinka.

 Pradinukams visada viskas gerai sekasi. Tam yra paprastas paaiškinimas. Kuo daugiau joji, tuo daugiau reikalauji iš savęs ir tuo daugiau iš tavęs reikalauja treneris. Pradžioje leidžia joti ramius arkliukus. Kuo labiau stiprėji, tuo sudėtingesnius žirgus joji. Natūralu, kad paskui kyla daug klausimų ir norisi sužinoti daugiau ir daugiau. 

Virpesiai ir emocijos

 Kalba eis apie kūno virpesius. Aš nesu medikas, fizikas ar chemikas. Todėl pabandysiu aprašyti viską paprasta. Gal būt moksliškai tai ir nebus tikslu, bet noriu, kad suprastumėte esmę.

 Viskas pasaulyje yra sudaryta iš labai mažų dalelių, t.y. iš tam tikrų cheminių elementų junginių visumos. Cheminiai elementai taip pat gali būtį išskaidyti į dar mažesnes daleles- atomus. Atomai turi teigiamai ir neigiamai įelektrintus protonus ir elektronus. Pats savaime atomas turi neutralų krūvį. Tačiau jungiantis su kitais atomais gali susidaryti tam tikras junginys su teigiamu ar neigiamu krūviu. Krūvis atsiranda dėl trinties, o trintis dėl judėjimo. Taigi, kiekvienas cheminis elementas nuolat juda. Tai reiškia, kad visi kūnai ir objektai pasaulyje nuolatos juda (augalai, gyvūnai, akmuo ar net šampūno buteliukas). Aš nekalbu apie judėjimą, kai augalas barsto sėklas, gyvūnas eina, o akmuo krenta iš kažkur. Kalbu apie judėjimą objekto viduje: augaluose nuolat vyksta kažkokie procesai, gyvūnų organizme irgi viskas juda, o akmuo tiesiog turi savyje tam tikrą vibraciją, kurią sukelia aukščiau minėtų dalelyčių judėjimas. Taigi, judesys sukelia tam tikrus virpesius. Kuo labiau suaktyvėja dalelių judėjimas objekte, tuo didesnius virpesius jis skleidžia. Pvz.; kai mums būna šalta, suaktyvėja kraujotaka, kraujo kūneliai juda greičiau, kad išskirtų daugiau šilumos. Po kiek laiko mes pradedame drebėti. Kūnas priverstas nevalingai sutraukinėti raumenis, kad mums pasidarytų šilčiau. 

 Taip pat mūsų kūno virpėjimas priklauso nuo mūsų emocijų. Kuo labiau susijaudinę esame, tuo labiau suaktyvėja mūsų organizme vykstantys procesai (adrenalino išsiskirimas, prakaitas, pulsas, kvėpavimas ir t.t.). Pvz.: Jūsų laukia kontrolinio rašymas. Jūs žinote, kad esate labai gerai jam pasiruošęs. Labai jau norite  greičiau jį rašyti ir gauti gerą įvertinimą. Nutinka taip, kad vos išdalina lapus ir pasako užduoti, jūs puolate kuo greičiau rašyti, kad tik tušinukas neatsiliktų nuo minčių srauto. Tuo metu jaučiate labai stiprias emocijas- džiaugsmą, kad gerai pasiruošėte ir dabar gausite gerą balą už savo pastangas. Nuo tų emocijų net pradeda drebėti rankos, kojos ir norisi kažkur bėgti. Ar būna taip? 

 Neigiamos emocijos suaktyvina mūsų kūną taip pat kaip ir teigiamos. Užbėgsiu už akių ir paklausiu: kaip jums atrodo, ar žirgas jaučia tokią jūsų savijautą? Čia retorinis klausimas. Į jį galite neatsakyti. Juk jei mūsų koks nors šeimos narys ateina namo po darbo su labai prasta nuotaika, mes tą labai puikiai jaučiame. Net nereikia skandalų ir atrodo, kad tas šeimos narys nenori kitiems gadinti nuotaikos apsimesdamas patenkintu ir linksmu. Mes vis tiek jaučiame kad kažkas ne taip. Iš kur? Iš pasikeitusios kūno kalbos, bendravimo manieros, skleidžiamų kvapų, kuriuos mes pagaunam tik pasąmonėje ir tam tikrų virpesių. Kalbos apie žmogaus bio-magnetinį lauką yra ne pasakos ir ne kliedesiai. 

Smegenys

 Smegenys- yra labai įdomus ir galingas aparatas. Būtent jos reguliuoja viso mūsų kūno organų veiklą. Smegenys siunčia organams nurodymus, kaip jie turi reaguoti į aplinką ir ką daryti. Tos komandos perduodamos tam tikrais impulsais. Viena iš tų impulsų paskirčių- priversti mūsų raumenis susitraukti priklausomai nuo situacijos. Čia reiktų stabtelėti ir prisiminti, kad raumens įtempimas tai nėra jo sukaustymas. Tai yra judesys, kurį mes padarome to raumens pagalba. Pvz.: tam, kad pakeltume ranką, mums reikia įtempti tam tikrus raumenis. 

 Dabar grįžkime prie smegenų. Jos reguliuoja mūsų judesius. Raiteliams pasako, kada kokį pavadį traukti, o kada kokią blauzdą reikia spausti. Taip pat nustato su kokia jėga atlikti tuos judesius priklausomai nuo situacijos. Kai raitelio veiksmai pasidaro automatiški, tada žmogus nesusimąsto, o tiesiog daro tai, ko reikia. Kaip ir raidžių rašymas. Juk negalvojame ilgai, kaip gi čia parašyti tą raidę A. Taip formuojasi mūsų įpročiai, kurie įsirašo į mūsų „kietąjį diską“. Jei įpročiai susiformavo blogai, juos ištrinti iš galvos bus labai sunku. Jei raitelis išmoko kabintis už karčių bet kada ir bet kur, tai ir kabinsis už jų tol, kol aiškiai suvoks, kad tai yra didelis minusas ir jį reikia taisyti.

 Čia galime sugrįžti prie mano šios dienos mūzos- raitelės, kurią aprašiau pradžioje. Jei tu dabar įkaltum sau į galvą, kad joji puikiai, tai šioje stadijoje tavo jojimas ir pasibaigtų. Blogi judesiai, sėdėsena ir veiksmai virstų įpročiais. Tu smegenyse užkoduotum tam tikrą veiksmų algoritmą, kurį protas paskui tau ir diktuotu viso jojimo metu. Kadangi tu ieškai atsakymų, keli sau klausimus ir nuolat mąstai, tavo smegenys atsirenka, kas blogai ir kas gerai. Visą gyvenimą vienas tavo įsitikinimas bus pakeistas kitų priklausomai nuo faktų gausos.  Įsivaizduok, kad tavo smegenys jojimo klausimais yra baltas švarus lapas. Šiuo metu tame lape stovi keli nedideli taškiukai. Likusi dalis yra balta. Tai yra tavo žinių spragos. Kuo toliau, tuo tavo baltame lape atsiras daugiau taškų. Tarp tų taškų atsiras jungtys. Kuo daugiau domėsies, tuo juodesnis lapas bus. Tačiau, mus juk nepakanka žinoti, kad raginant žirgą reikia spausti blauzdas. Mums reikia žinoti, kodėl tą reikia daryti. Dėl to tarp tavo juodų taškiukų ir juodų dėmių atsiras jungtys (priežastis ir pasekmė). 

 Einame toliau. Prisiminkite seną gerą filmą Matrica. Tikrovė yra tokia, kokią ją suvokia smegenys. Jei smegenys tiki, kad medžio lapai yra žalios spalvos, reiškia jie ir era žalios spalvos. O juk kiti gyvūnai mato kitaip spalvas. Gal arkliui ar katinui tie lapai visai ne žali, o raudoni ar violetiniai. Gyvenimiškas pavyzdys: sapnuose mes kalbame, judinam akių vokus, kai kurie atsikelia iš lovos ir išeina. Tuo metu smegenys vizualizuoja tam tikras gyvenime patirtas situacijas ir siunčia kūnui nurodymus, kaip į jas reaguoti, t.y. verčia mūsų raumenis susitraukinėti. Tas pats yra visiems sapnuojantiems gyvūnams: šunims, arkliams ir pan.  Jei jūs labai stipriai tikėsite, kad kambaryje yra labai skaniai ir sodriai kvepianti rožė, po kelių akimirkų pajusite iš tikrųjų tą kvapą, nors rožės ir nėra.

 Ar būna jums taip, kad užsisvajoji, kaip šuoliuoji po pievas, įsivaizduoji, kaip juda tavo ir žirgo kūnai ir staiga pajunti, kad tavo kūnas iš tikrųjų kažkiek juda? Lyg norėtum juosmenį pajudinti ar blauzdas spustelėti.

Jojimas

O dabar pabandysiu viską, ką parašiau, sujungti į visumą. Pasidarys aiškiau, kodėl aš rašiau prieš tai esančius skyrius. Mes jojame ne kūnų ar raumenimis, bet jojame smegenimis.

 Mes, arklininkai, labai daug gilinamės į žirgų psichologiją. Tai yra labai sveikintina. Bet apie savo pačių mąstymą, elgesį ir reakcijas net negalvojame. 

 „Žirgas jaučia tavo baimę“, „žirgas jaučia tavo dvejones“, „ragink ryžtingiau“. Ar ne tai girdite iš savo trenerių? Taip, arklys jaučia viską. Bet ne todėl, kad jis skaito mūsų mintis. Paprasčiausiai jis labai gerai supranta mūsų kūno klabą. O tai ne kas kita, kaip judesiai ir virpesiai, kuriuos mes perduodame jam. Kai mes sėdėdami balne bijome arklio, jis tai jaučia. Bet jis nežino, kad mes bijome būtent jo. Arkliui atrodo, kad mes bijome už krūmo pasislėpusio liūto. Kadangi arklys yra bandos gyvūnas, jis ir reaguoja atitinkamai. Jei mes sėdame į balną įniršę (visai net ne dėl žirgo), prasideda klaidos jojime, nereikalingi žirgo baudimai, nesusikalbėjimas ir kova. Kitą dieną mes ateiname į žirgyną su puikia nuotaika ir viskas pavyksta kuo puikiausiai. Stebimės, kaip galėjo viskas pasikeisti per vieną naktį.

 Norint tobulėti jojime, reikia ne tik daug laiko praleisti balne, bet dar daugiau laiko skirti darbui su smegenimis. Kaip rašiau, reikia programuoti savo „kietąjį diską“ tam tikram algoritmui. Tokiu būdu skaitymas ir informacijos rinkimas įkrauna į smegenis tam tikrą elgesio modelį, kurį mes vėliau sąmoningai ar nesąmoningai panaudojame. Labai įdomus atvejis, kai jaunas raitelis išsirenka sau kažkokį profesionalų sportininką, kaip pavyzdį. Po kiek laiko tas jaunas raitelis įgauna idealizuojamo raitelio sėdėseną ir jojimo stilių. Net jei idealizuotas profesionalas niekada netreniravo ir netreniruos to jauno raiteliuko. Gal būt jie gyvenime išvis niekada nesusitiks gyvai. Kodėl tai vyksta? Idealus mes stebime, žavimės jais, labai dažnai apie juos galvojame ir norime būti kaip jie. Galvoje vis atkartojame ir atkartojame idealo sėdėseną, judesius. Smegenys viską fiksuoja ir sudaro tam tikrą elgesio modelį. Pagal tą modelį duoda atitinkamas komandas kūnui jojant. Iš čia išplaukia labai svarbi išvada: Jei jau renkatės sau idealų raitelį, išsirinkite tikrai tą, kuris geriausias. Geriausias ne pagal taurių skaičių, bet pagal jojimo manierą. Jei gerai išmanote jojimo teoriją (pagrindus), tai išsirinkite sau raitelį, kuris labiausiai atitinka tas teorijas. 

 Kraukite į smegenis informaciją. Šiais laikais internete yra visko labai daug. Pasileiskite Youtube ir suraskite išjodinėjimo varžybų klipus. Žiūrėkite ir dėkitės į galvą. Tą patį klipą žiūrėkite 3, 4, 10 kartų, jei reikia. Žiūrėkite tol, kol aiškiai pradėsite matyti, ką daro raitelis per tam tikrų elementų atlikimą. Juk čia tik taip sakome, kad per išjodinėjimą raitelis lyg ir nieko nedaro, o žirgas pats kojas kilnoja. 

 Įsivaizduokite, kad tame klipe ne kažkoks nežinomas raitelis, o Jūs. Čia tas pats, kas fotografuotis prie stendų. Įkiši galvą ir nuotraukoje matai savo veidą su teletabio kūnu. Tai yra darbas smegenyse. Kiekvieną kartą susimąstant apie jojimą (prie puodelio arbatos, prieš miegą) įsivaizduokite save jojantį būtent taip, kaip matytame klipe. Kiekvienas raitelis labai daug galvoja apie tai, kaip jis sėdi balne, kaip ką daro. Jokiais būdais NIEKADA negalvokite apie patirtas nesėkmes, padarytas klaidas arba besibarantį trenerį. Aišku, klaidas reikia išanalizuoti. Bet tai turi užimti nedaug laiko. Likusi savo „svajonių“ laiką skirkite iliuzijai, kad esate tobulas. Nesvarbu, kad dar nemokate atpalaiduoti nugaros. Išmoksite. Bet laisvu nuo jojimo laiku įsivaizduokite, kaip jojate su laisva nugara, kaip jūsų juosmuo derinasi prie balno judėjimo. Tas pats, kas įsivaizduoti tariamos gėlės kvapą. Reik įsijausti į savo iliuziją. Niekada nesakykite sau: aš nemoku atsipalaiduoti. Smegenis ir užfiksuoja tą „nemoku“. Aš irgi nemoku batų pasiūti. O kodėl? Todėl, kad man tai neįdomu. Jei pradėčiau domėtis, užsirašyčiau į kursus, nusipirkčiau priemones, tada pasidarytu viskas aiškiau. Sugadinčiau ne vieną metrą odos, bet jei labai labai norėčiau, tai ir išmokčiau galu gale.

 Savo jojimą įsivaizduokite teigiamai. Tiesiog matykite savo smegenų monitoriuje, kaip gerai viską padarote. Kaip rašiau, mes įsivaizduojame, o raumenis susitraukinėja ir dirba. Taip mes mokomės reaguoti į situaciją. Tarkim, man nepavyksta nujoti tiesiai per ilgąją maniežo sienelę. Nuolat arklys krypsta į vidų ir bando nukirsti kampus. Tai ir įsivaizduoju namuose, kaip aš prajoju tą sienelę teisingai. Jei man trūksta informacijos, ką daryti, kad arklys neitų petim į vidų, aš paskaitau kokią knygą, viską apgalvoju, jei reikia paklausiu labiau patyrusių žmonių. Žinoma, kad vien fantazijos be praktikos nieko neduos. Bet ir praktika be teorinių žinių ir nuolatinių apmastymų nieko neduos. Techniškai gal ir išmoksite viską daryti, bet jausti – ne. Jei nepavyksta taisyklingai peršokti kliūties, įsivaizduokite, kaip tai darote teisingai. Įsivaizduokite save iš šalies ir iš vidaus. 

 Po tokių smegenų treniruočių jūs pastebėsite, kai jums pasidaro vis lengviau ir lengviau atlikti tai, kas anksčiau reikalavo daug fizinių pastangų.

 Dabar apie vibracijas. Kas joja ilgesnį laiką, tas turėjo pastebėti, jog kartais užtenka tik pagalvoti apie posūkį, o žirgas paėmė ir jį atliko. Telepatas? Ne.. Mes pagalvojom, įsivaizdavom, raumenis susitraukė ir arklys tai pajuto, t.y. atsakė į komandą. Aišku, gal tas posūkis nebuvo tobulas, nes jam atlikti reikia ne tik menko raumens susitraukimo, bet šiek tiek didesnės fizinės jėgos sąmoningų žmogaus judesių. Kaip ir sapnuodami, kad bėgam, mes realiai tik šiek tiek judinam kojas, o tam, kad tikrai bėgtume, mums reikia daugiau pastangų.

 Dažnai pasitaiko įvairių situacijų su žirgų nepaklusnumu ar nenoru atsakyti į komandas. Tarkime, norite išjoti kampą, o jūsų arklys niekaip neišsilenkia ir visą laiką kertą tą kampą arba sukasi kaip autobusas. Maža to, jūs dar apibarate arklį už tai ir sekantį kartą jis vėl bijos prie to kampo pribėgti, nes tame kampe prieš tai gavo į kailį. Paklauskite savęs, ar patys pamatę iš toli tą nelemtą kampą nepagalvojate: „vėl tas kampas, vėl arklys priešinsis“. Vietoj to, kad nusiramintume ir pagalvoti, kaip padaryti, kad būtų bent šiek tiek geriau, mes susierzinam, pradedam kaltinti žirgą ir tik perduodame jam savo neigiamas emocijas. Net jei mes fiziškai jo nebaudžiam. Dabar žirgas jau jaučia mūsų nerimą ir galvoja, kad liūtas tikriausiai iš krūmų perėjo kažkur prie to nelemto kampo.

 Raitelė, apie kurią rašiau pradžioje pokalbio metu išsireiškė tokiom frazėm: „nepavyksta paraginti“, „risčioje kratausi“. Tos frazės buvo ne tame pačiame tekste, bet jos buvo. Gal neišeina paraginti dėl to, kad pergyvena dėl sėdėsenos ir bijo to kratymo. Žino, kad raginti reikia, o pasąmonėje- „tik ne risčia“ arba „gal dar pažingsniuokim?“. Tokiu būdu arkliui neperduodamas žmogaus nusiteikimas didinti tempą. Liaudiškai tariant „neperduodam savo fluidų :D“.

 Raginant arklį į spartesnį tempą, reikia pirmiausiai savyje sukelti didesnio dažnio virpesius, t.y. šiek tiek susijaudinti, kad išsiskirtų šiek tiek adrenalino. Tegul suvirpa jūsų kūnas ir protas. Keliant šuoliais, jūsų jausmai turi būti dar labiau išreikšti. Jūs turite norėti to greičio ir tempo. Visu savo kūnų turite geisti to šuoliavimo. Jei pavyks savyje sukelti tas bangas, pamatysite, kaip žirgas stryktelės iš vietos. Mes tai jau patikrinome ir tai veikia visai neblogai. Net ir lėtapėdis užsispyręs Liuksas pajunta raitelio įsiaudrinimą ir arkliui sukyla noras žaisti ir siusti kartu su raiteliu.

 Jūsų vibracija persiduos žirgui. Kadangi arklys taip pat turi savo virpesių dažnį, tai raitelio virpesiai sukelia rezonansą. Tarp jūsų ir žirgo turi būti harmonija.   Ir tai ne kažkokia metafora. Turi sutapti ne tik svorio centrai, juosmuo su  balnu, bei judesių kryptis. Turi sutapti ir jūsų jausmai.

 Jei dar nesuprantate, pasiimkite į treniruotę IPod‘ą. Įrašykite tokią muziką, kuri yra labai ritminga. Tai turi būti jūsų mėgiamiausi kūriniai, kurie verčia jus judėti sėdint prie kompiuterio, darant pamokas ar lyginant rūbus. Jodami tiesiog klausykitės tos muzikos. Pamirškite problemas, leiskite muzikai išjudinti jus. Sukils jūsų adrenalinas, atsiras noras šokti ir judėti ritmingiau ir greičiau. Arklys tai pajus ir reikės menkiausio spustelėjimo blauzda, kad pradėtumėte risčiuoti pagal muzikos taktą.

 Muzika mums padeda visur ir visada. Jei kam įdomu, pasileidusi muziką, aš gardą išsimiežiu per 5-10min., o be muzikos- per 20.

                          Dabar laikrodis rodo 4 valandas 20 minučių.

Pagarbiai,

Eugenija