Daugumai vaikų labai patinka arkliukai. Ypatingai poniai. Ne išimtis buvau ir aš. Likimas taip susiklostė, kad nuo pat mažų dienų turėjau nemažai daiktų su arkliais: geltonas rankšluostis (dabar juo šluostosi mano dukra), labai gražus vilkelis su šokančiais per kliūtis sartais žirgais, ant sekcijos kabantis kalendorius su piestu stovinčiu juoduoju gražuoliu.
Neprisimenu, kada pradėjau piešti arklius. Žinau tiek, kad būdama pirmoje klasėje jau mokėjau tai padaryti. Gaila, kad nėra nei vieno išsaugoto piešinio.
Su močiute dažnai važiuodavom autobusu iki kolektyvinių sodų. Visai netoli vienos iš autobusų sustojimo aikštelių nuolat ganydavosi pulkas arklių. Kol laukdavom atvažiuojančio autobuso, aš visada žiūrėdavau į juos. Tokia ramybė, grožis.
Kai nuvažiuodavom su tėvais į kaimą, visada atsidurdavau ten, kur pasirodydavo į vežimą įkinkytas arklys. Vieną kartą net paprašiau leisti man "pavairuoti" :D Didžiąjam džiaugsmui man buvo leista tai padaryti. Nežinau, iš kur žinojau, kaip tai daroma, bet sekėsi man visai visai neblogai.
O kiek džiaugsmo buvo, kai tėvai leido pajodinėti vienu, prie muziejaus Sankt Peterburge, dirbančiu žirgu. Tai nebuvo ponis, nors man buvo vos 8 metai. Norėjau pati jį valdyti ir griebiau pavadžius. Bet žirgą lydinti mergina atemė iš manęs juos ir liepė laikytis už balno :D Lygiai taip pat, kaip dabar dažnai darau aš pati.
Manęs, kaip ir kitų vaikų, suaugusieji dažnai klausdavo: "Kuo nori būti užaugusi?". Tėvai dažniausiai mane aplenkdavo su atsakymu ir atsakydavo: "Ji bus arklininku!". Na, ir aš pati taip sakydavau. Niekada negalvojau apie galimybę jodinėti, bet arkliai visada buvo mano galvoje. Žiūrėjau filmus apie kaubojus, viduramžius ir pavydėdavau. Taip pat budavo gaila arklių, besiverčiančių per galvą kovų scenose. Ir labai žavėjausi vienu žirgu. Tiksliai neprisimenu, koks tai buvo filmas, bet atrodo "Kapitono Granto beieškant". Ten vienas indėnas "caktelėdavo" liežuviu ir jo žirgas tuoj pat atbėgdavo iš toliausių kampelių.
Matyt yra kažkas, ką kiti vadina likimu. 1996 metais tėvai (mano pačios prašymu) perkelė manę iš vienos Vilniaus mieste esančios mokyklos į Riešės vidurinę mokyklėlę. Kodėl mokyklėlė? Todėl, kad tuo metu ji buvo įsikūrusi buvusio darželio patalpose. Mokinių skaičius tada buvo apie 200, berods. Praeinamos klasės, siauručiai koridoriai. Prisimenu, kad dvyliktokų buvo tik du. Aš pati buvau septintokė.
Taigi, Riešė. Jei mano dienoraštį skaito arklininkai, jie tikrai žino, ką tai reiškia. Kitiems paaiškinsiu, kad Riešėje buvo ir yra įsikūręs toks valstybinis Vilniaus žirgynas. Taip pat aplink tą žirgyną jau tada buvo įsikūrę dar keli nedideli žirgynai. Galima pasakyti, kad tai buvo vieta su "didele žirgų koncentraciją". Ir tebėra.
Pati aš nuo 1991 metų gyvenau netoli Riešės esančiame kaimelyje- Raudondvaryje. Tačiau apie ten esantį žirgyną nežinojau. Tiesa pasakius, visada galvojau, kad aš ir arklys, tai tėra mano vaizduotės vaisius. Niekada net nesusimąstydavau, kad tai gali būti realybėje. Raudondvaryje tada žirgynų dar nebuvo.
Mano naujoje klasėje buvo viena jojanti mergaitė. Tada mane lyg ir nušvietė, kad štai realybė. Kad arkliai visai šalia. Turbūt visi senesni Riešės gyventojai yra nors kartą apsilankę ir net sedėję ant žirgo. Mūsų klasėje buvo tokių irgi nemažai. Visgi tada nepradėjau jodinėti. Gyvenom pakankamai sunkiai, ir tėvai nebūtų turėję laiko vežioti mane į treniruotes. Susisiekimas su tuo žirgynu buvo labai prastas. Galėjau vaikščioti pestute, bet tėvai nebūtų leidę.
"Jei Mahomedas neina prie kalno, tai kalnas ateis pas Mahomedą". Tokia jau gyvenimo tiesa.
1999 metų rudenį aš ir mano draugų burys pastebėjome, kad kažkas įdomaus vyksta senovinio Raudondvario dvaro apleistose arklidėse. Sovietmečiu ten buvo laikomi kažkokie paukščiai (berods kalakutai). Prisimenu dar mūsų namų stacionarus telefonas buvo priskirtas tokiam numeriui, kuris senais laikais priklausė kalakutynui :D Tai mums gerus 8 metus vis skambindavo ir klausdavo apie kalakutus. Kažkas paskleidė gandą, kad bus vėl atkurtos arklidės. Vieną dieną ėjom su kitais vaikais iš mokyklos namo. Pamatėme, kas arklidžių vartai atidaryti, šalia stovi žmonės. Pasiprašėm į vidų. Ten jau gyveno žirgai. Tokie dideli, gražūs. Lai nesupyksta J/K Civinskų žirgai savininkai. Kiek prisimenu, tada ten stovėjo žirgai: Patrikas, Citramonas, Elada, Valsas, Otas, žemaitukas Žaibas ir poniukė Pupa.
Tada ir prasidėjo mano kelionė. Mums leido treniruotis mainais už pagalbą arklidėse. Tą kartą mano treniruotės netruko labai ilgai. Metai prieš buvau pakliuvusi į avariją, turėjau sulaužytas abi kojas. Taigi daktaras tą rudenį dar neleido man treniruotis.
Bet arklidėse buvau dažnas svečias. Padėdavau savo draugėms balnoti, valyti arklius. Jos leisdavo man nuvesti ir parvesti gyvius iš/iki maniežo. Išsedėdavau manieže visas treniruotes.
2000 metų pavasarį saulė nušvito ir mano gatvėje. Nuo kovo 1 man buvo leista jodinėti :) Ir treneris taip pat neturėjo nieko prieš, jei aš jodinėsiu. Nuo tada ir prasidėjo malonumo, palaimos ir nuotykių kupinas gyvenimas, apie kurį pasipasakosiu kitą kartą.
Matyt yra kažkas, ką kiti vadina likimu. 1996 metais tėvai (mano pačios prašymu) perkelė manę iš vienos Vilniaus mieste esančios mokyklos į Riešės vidurinę mokyklėlę. Kodėl mokyklėlė? Todėl, kad tuo metu ji buvo įsikūrusi buvusio darželio patalpose. Mokinių skaičius tada buvo apie 200, berods. Praeinamos klasės, siauručiai koridoriai. Prisimenu, kad dvyliktokų buvo tik du. Aš pati buvau septintokė.
Taigi, Riešė. Jei mano dienoraštį skaito arklininkai, jie tikrai žino, ką tai reiškia. Kitiems paaiškinsiu, kad Riešėje buvo ir yra įsikūręs toks valstybinis Vilniaus žirgynas. Taip pat aplink tą žirgyną jau tada buvo įsikūrę dar keli nedideli žirgynai. Galima pasakyti, kad tai buvo vieta su "didele žirgų koncentraciją". Ir tebėra.
Pati aš nuo 1991 metų gyvenau netoli Riešės esančiame kaimelyje- Raudondvaryje. Tačiau apie ten esantį žirgyną nežinojau. Tiesa pasakius, visada galvojau, kad aš ir arklys, tai tėra mano vaizduotės vaisius. Niekada net nesusimąstydavau, kad tai gali būti realybėje. Raudondvaryje tada žirgynų dar nebuvo.
Mano naujoje klasėje buvo viena jojanti mergaitė. Tada mane lyg ir nušvietė, kad štai realybė. Kad arkliai visai šalia. Turbūt visi senesni Riešės gyventojai yra nors kartą apsilankę ir net sedėję ant žirgo. Mūsų klasėje buvo tokių irgi nemažai. Visgi tada nepradėjau jodinėti. Gyvenom pakankamai sunkiai, ir tėvai nebūtų turėję laiko vežioti mane į treniruotes. Susisiekimas su tuo žirgynu buvo labai prastas. Galėjau vaikščioti pestute, bet tėvai nebūtų leidę.
"Jei Mahomedas neina prie kalno, tai kalnas ateis pas Mahomedą". Tokia jau gyvenimo tiesa.
1999 metų rudenį aš ir mano draugų burys pastebėjome, kad kažkas įdomaus vyksta senovinio Raudondvario dvaro apleistose arklidėse. Sovietmečiu ten buvo laikomi kažkokie paukščiai (berods kalakutai). Prisimenu dar mūsų namų stacionarus telefonas buvo priskirtas tokiam numeriui, kuris senais laikais priklausė kalakutynui :D Tai mums gerus 8 metus vis skambindavo ir klausdavo apie kalakutus. Kažkas paskleidė gandą, kad bus vėl atkurtos arklidės. Vieną dieną ėjom su kitais vaikais iš mokyklos namo. Pamatėme, kas arklidžių vartai atidaryti, šalia stovi žmonės. Pasiprašėm į vidų. Ten jau gyveno žirgai. Tokie dideli, gražūs. Lai nesupyksta J/K Civinskų žirgai savininkai. Kiek prisimenu, tada ten stovėjo žirgai: Patrikas, Citramonas, Elada, Valsas, Otas, žemaitukas Žaibas ir poniukė Pupa.
Tada ir prasidėjo mano kelionė. Mums leido treniruotis mainais už pagalbą arklidėse. Tą kartą mano treniruotės netruko labai ilgai. Metai prieš buvau pakliuvusi į avariją, turėjau sulaužytas abi kojas. Taigi daktaras tą rudenį dar neleido man treniruotis.
Bet arklidėse buvau dažnas svečias. Padėdavau savo draugėms balnoti, valyti arklius. Jos leisdavo man nuvesti ir parvesti gyvius iš/iki maniežo. Išsedėdavau manieže visas treniruotes.
2000 metų pavasarį saulė nušvito ir mano gatvėje. Nuo kovo 1 man buvo leista jodinėti :) Ir treneris taip pat neturėjo nieko prieš, jei aš jodinėsiu. Nuo tada ir prasidėjo malonumo, palaimos ir nuotykių kupinas gyvenimas, apie kurį pasipasakosiu kitą kartą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą