Vargu ar būčiau tiek daug visko pamačiusi ir patyrusi, jei ne arkliai. Prisimenu, treneris sakydavo: „Mokėsit žirgą prižiūrėt- niekada nesėdėsit be duonos.“ Ir jis buvo visiškai teisus. Aišku,negali pasigirti dideliais atlyginimais Lietuvos žirgininkystė, bet juk kritiniais atvejais minimumas yra gėriau už nulį. Ar ne? Žmonės, kurių nelaiko šalyje vaikai ir šeima, gali drąsiai važiuoti kitur, kur atlyginimai yra geresni. Bet kuriuo atveju besimokydami joti bei prižiūrėti arklius, mes įgyjame specialybę. Tegul ji yra neoficiali ir nepagrįsta jokiais diplomais, bet tai ir nėra svarbu. Jei tu žinai šitą darbą, tu jį padarysi. O jei tik vaidini, kad moki, tavo apgavystės išaiškės pirmosiom darbo dienom.
Noriu pasidalinti savo patirtimi. Kaip jaučiausi pirmą kartą išvažiavusi dirbti į užsienio žirgyną. Internetiniuose forumuose raiteliai labai burnoja ant šiandieninės žirgų priežiūros situacijos. O veltui. Mano draugystė su žirginiu pasauliu skaičiuoja tik 11 metus. Bet per tuos metus įvyko labai daug pokyčių. Ir visi jie geri. Pasižiūrėkit, kiek dabar galima įsigyti inventoriaus? Turbūt niekas nebejoja vietoj pobalnio užsimetęs kelis kartus sulenktą perkirptą pledą. Visi jodinėja tvarkingai pabalnotais žirgais. Kas gali, perkasi brangesnius daiktus, kas negali pigesnius arba ne blogos būklės padėvėtus. Tai rodo mūsų požiūrio pokytį. Tai liečia ne tik inventorių, bet viską kas susiję su arklių auginimu. Turbūt niekam neiššauks nuostabos nuotrauka su vaikštyne arkliams? O aš buvau nustebusi savo laiku. Net pasisakymai forumuose yra visai kitokie. Dauguma jų spinduliuoja geranoriškumu. Taigi, tais metais aš palikau universitetą (mokiausi VU Fizikos fakultete). Nebenorėjau mokytis. Nors ir labai norėjau ten įstot,bet pasimokiusi supratau, kad pataikiau ne ten. Vasarą gavau pasiūlymą važiuoti padirbėti Švedijoje. Sutikau. Su busimu bosu viską aptarėm telefonu. Labai bijojau dėl savo anglų kalbos žinių, bet pasirodo, kai spaudžia reikalas, gali prisiminti net tai, ką seniausiai pamiršai. Prieš važiuojant, perverčiau savo angliškas knygas apie žirgus ir susirašiau bei pasimokiau susijusius terminus.
Atvažiavus į vietą mane ištiko šokas. Viskas kardinaliai skyrėsi nuo darbo Lietuvoje. Net gardų valymo technika. Pirmom dienom aš tik padėjau ten dirbančiai arklininkei. Žiūrėjau, kaip ir ką ji daro. Iki to laiko niekada nebuvau vyniojusi bintus ant arklių kojų, neturėjau žalio supratimo apie skirtingus pašarus. Visko teko išmokti. Po savaitės, ta arklininkė išėjo. Likau viena. Šefas nepasižymėjo gerumu, nuolat bardavo net dėl nereikšmingų smulkmenų. Viskas pas jį turėjo būti tvarkinga.
Darbą pradėdavau 7 valandą, o baigdavau 21. Be įprasto man šėrimo, gardų valymo ir arklių balnojimo buvo dar daug daug naujų darbų. Pirmą kartą pamačiau vaikštinę. Tik tai buvo ne karuselė, bet vienam arkliui skirtas ėjimo takas. Labai puikus daiktas. Galėjai nustatyti individualiai kiekvienam arkliui skirtą programą. Taip pat imituoti ėjimą į kalniuką ir pasirinkti greitį.
Į tą vaikštynę kiekvienas arklys turėjo eiti du kartus per dieną po pusvalandį. Taip pat po vieną reikėdavo vesti į ganyklas du kartus per dieną valandai. Darbo buvo baisiai daug. Ryte ateini, pasišeri, „įšspiri“ arklius į vaikštinę bei levandas ir imiesi valyti gardų. Kas pusvalandį reikia nepamiršti pakeisti arklius vaikštinėje. Viską turėjau daryti labai greitai, nes šeimininkas ateidavo joti 9 valandą ir tada jau jo pirmas arklys turėjo būti spėjęs pabūti ganykloje bei vaikštinėję. Taip pat turėjo būti atneštas vakare išskalbtas ir išdžiovintas inventorius (jį skalbdavau kiekvieną vakarą). Nereikia nei sakyti, kad pačios arklidės turėjo visada spindėti. Negalėjo būti nei dulkelės ant gardų grotų ar pjuvenytės ant grindinio. Pastarasis buvo išklotas trinkelėm ir tarpai tarp jų tūrėjo irgi spindėti.
Vakare po visų darbų reikėjo baigti tvarkyti arklides (nepaminėjau, kad gardai buvo valomi du kartus per dieną). Viską iššluoti, išplauti visus kibirus, „kakučių“ talpyklas dušuose arba prie vaikštynės, karučius bei kitą. Žinoma, nepamiršti išvalyti visą jojimo inventorių.
Labai greitai pripratau prie tokio tempo ir man visai patiko tokia švara ir tvarka. Net nuolat rėkiantį šefą galėjau pakęsti, bet.. Praėjus mėnesiui, jis man pasakė, kad sutartų pinigų aš negausiu, nes aš dar tik mokausi. Dėl mokymosi jis buvo teisus, bet aš negalėjau ten arti ir klausytis jo sąpalionių vien dėl „duonos kąsnio“. Dar turint omeny, kad arklidėse stovėjo vienas visiškai psichuotas arklys. Atėjus dirbti man buvo pasakyta: „Jei tau lemta mirti nuo arklio, štai arklys, kuris tave užmuš“. Jis galėjo iš niekur nieko pulti, kai atsuki jam nugarą, galėjo šiaip įspirti. Einant pro šalį, saugokis.. Niekas (net pats bosas) nevalydavo jo gardo, kai tas yra jame. Numetęs žmogų tiesiog puldavo jį, o nebėgdavo pasilakstyt, kaip daro normalūs arkliai. Žodžiu, grįžau namo.
Švedijoje viso praleidau pusantro mėnesio. Bet tai buvo nepakartojama patirtis ir žvilgsnis į kitą pasaulį. Grįžusi aš supratau, kad labai mažai domėjausi žirgų priežiūros teorija ir praktika. Iki to daugiausiai gilinausi į veisles nei apskritai į žirgininkyste. Internetas tada nebuvo toks pasiekiamas, kaip dabar, o knygų (kaip, dėje, ir dabar) buvo irgi mažai. Bet grįžusi įsidarbinau kitame klube, kuriame jau buvo žmonių su „užsienietiška“ patirtimi. Iš jų mokiausi, jų klausinėjau. Jau turėjau visai kitokį požiūrį apie mane supantį pasaulį, apie žirgų priežiūrą bei psichologiją.
Patarčiau visiems nesustoti ties tuo, ką žinote, bet atkreipti dėmesį į tai, ko nežinote. Apsidairykit, jūs supa žmonės su didesne bei skirtinga patirtimi, su gilesnėm žiniom ir kitokių požiūriu. Nesibaiminkit klausti, nes jei nepaklausit, nežinosit, kuria linkme reikia žengti toliau. Bet koks patarimas (gal jis ir ne visai geras) skatina jūs ieškotis informacijos ir ją tikrinti. Ypatingai pradedantiesiems noriu patarti: nebijokit keisti nuomonę. Jei pasisakot vienaip, bet pasirodo, kad jūsų argumentai neteisingi, nebijokit prisipažinti pirmiausia sau, kad darėt ar galvojot negerai. Pranašesnis yra ne tas, kas aršiai gina savo požiūrį, bet tas, kuris sugeba jį keisti, jei pasirodė, kad buvo klystama.
Atsimerkit ir pažiūrėkit, kad lietuviškas „žirginis“ pasaulis nėra toks jau prastas, kaip įsivaizduojame.
Kitą kartą pratęsiu savo pasakojimą apie keliones po užsienį, bei pažinimo džiaugsmą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą