Taigi. Sąžiningai lankiau treniruotes. Sekėsi puikiai. Mokiausi joti ant žemaituko. Jo vardas buvo Žaibas (mano gyvenime yra daug Ž raidžių, įskaitant vardą. Žemaitukas Žaibas :D). Per trumpą laiką man leido joti gerai apjotą ir lengvai valdomą vieną iš trenerio varžybinių žirgų. Buvo nuostabu. Tuomet užaugo sparnai, sirgau „žvaigždžių liga“ ir galvojau, kad viską žinau ir viską moku :D. Turbūt visi esat išgyvenę tokį laikotarpį. Tas žirgas taip ir liko visų laikų mano mylimiausiu arkliuku.
Buvo arklidėse ir jaunesnių, sunkiau valdomų arklių. Nuo jų krisdavau pakankamai dažnai. Tačiau niekada nekaltinau savęs . Sakydavau, kad žirgas toks ir anoks. Juokinga dabar.
Tą arkliuką pardavė ir per mano gimtadienį jis išvažiavo į naujus namučius. Neilgai trūkus atvežė naujų arklių. Gavau joti gražų širmą „inochodą“. Smagus buvo gyvis. Kaip tik jis man parodė, kad mano „profesionalumas“ yra ne kas kito kaip tik sėkmė, per kurią buvau gavusi gerą arklį. Ir su mano sugebėjimais, žiniom ir patirtim neturi nieko bendro. Kokia ten patirtis? Pusė metų jojimo.
Su širmuku treniravomės šokti kliūteles. Sekėsi visai neblogai. Atėjo Kalėdos ir debiutantų varžybos Riešėje. Tuomet mums leido startuoti pagal senas taisykles, kai buvo leisti 3 žirgo nepaklusnumai.
Ir štai mano laikas startuoti. Tribūnoje stovi mano tėveliai, žiūri pasirodymą. O žirgas vos atsidūręs aikštėje, nusprendė, kad smagiau yra ten, kur apšilimas, kur daug arklių. Pradėjo baidytis žiūrovų, eglišakių ant kliūčių. Bet nieko, susitvarkėm. Užeinu ant pirmos kliūties... Peršoko be spyriojimusi, bet.. Subarškino per kartį :D Aš, kaip kvailelė tikra, atsisukau pasižiūrėti, ar nenumečiau karties. Kai atsukau atgal galvą, antroji kliūtis jau „bėgo“ man pro šoną. Žioplumas ne liga, kaip sakoma. Tą kartą maršrutą baigiau. Su kiek metimų ir baudos tašku, jau neprisimenu. Jų buvo daug.
Paskui dar kėliose varžybėlėse sudalyvavau, jei taip galima pasakyti. Būdavo dviejų fazių ir jau su leidžiamais tik dviem sustojimais. Tai niekad nebaigdavau net pirmos fazės :D O būta, kad nusiimdavau ties antra kliūtimi. Galų gale teko prisipažinti sau pačiai, kad tikrai turiu scenos baimę (aišku, neskaitant patirties stoką). Namuose atšokdavau visada gerai, bet vos tik išjodavau į parkūrą- viskas. Kojos dreba, veidas persikraipo ir manęs nebėra.
„Žvaigždžių ligą“ galutinai pagydė apjojimui atvežtas jaunas žirgas. Mano pirmas jaunas žirgas. Juodas nedidukas trakėnas (patinka man „neūžaugos“ trakėnai). Tada prasidėjo nesėkmės, nesėkmės.. Svarbiausia, kad buvau kvailai išdidi, kad klausčiau patarimų, prašyčiau pagalbos ir pan. Skaudžiai kritau kartu su tuo arkliuku. Dabar galvoju, kiek žalos arkliui ir tolimesniei jo „karjerai“ gali padaryti tokie raiteliai, kaip tada buvau aš. Po kritimo, porą savaičių negalėjau joti. Laimei, per tą laiką žirgą jojo kitą mergina. Tiesa pasakius, po to karto man labiau skaudėjo savimeilė, nei nugara ar atidaužyta nosis. Paniškai bijojau nesėkmių (gyvenime teko įdėti daug pastangų, kad tą ydą bent dalinai panaikinčiau). Nustojau joti. Man tada buvo 17 metų. Ne taip jau ir mažai.
Tas arkliukas vėliau tapo visai mielu ir lengvai valdomu. Kiek prisimenu, jį jojo kartais net visai nemokantys. Bet tai buvo ne mano nuopelnas.
Dažnai baimė, kad mums nepasiseks, lemia mūsų veiksmus ir savijautą. Juk, jei lipdamas laiptais nukrenti ir susilaužai koją, tu nebijai paskui vėl lipti tais laiptais. Dažnas net po autoįvykių visiškai nebijo vėl sėstis už vairo. Bet tos veiklos sritis, kurios kelia mums pasididžiavimą savimi ir sugebėjimai, kuriais mes giriamės sukelia didelę baimę, kad mums nepasiseks. Kad pasirodysim prastesni, nei atrodėm. Bet žinot ką? Nesėkmės- nuolatinis pažinimo bei mokymosi palydovas. Neklysta tik tie, kas nedirba. Dažnai galvojam apie tai, ką apie mus pasakys kiti. O jie pasakys visiškai NIEKO. Nes kitiems neįdomu. Pažiūrėkit pro autobuso ar mašinos langą. Kiek ten daug žmonių. Visų jų galvose savo bėdos ir jiems nerūpi, kas kada nukrito nuo arklio arba su juo nesusitvarkė. Jūsų jojimo draugams irgi tas nerūpi. Gal ir pasijuokia dėl bendro vaizdo, bet tik tiek, nes visiem pasitaiko tokių sunkumų. Visi per tą pereina. Labiau patyrę gal patars kažką, mažiau patyrę pasiklausys jūsų istoriją ir padarys savo išvadas.
Patirtis yra neįkainojama. O bloga patirtis irgi patirtis. Kitaip tariant blogos patirties nebūna. Būna tik patirtis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą